Lietuvių kalbos abėcėlė

Visame pasaulyje lietuvių kalba tekalba 3,6 mln. žmonių. Lyginant su kitomis kalbomis kalbančiųjų skaičius išties mažas, tačiau tai nereiškia, kad mūsų kalbai gresia išnykimas. Nors kadaise ši kalba buvo vadinama valstietiška, ji pasiekė itin svarbų valstybinės kalbos statusą, kuris suteikia jai įstatyminę apsaugą. Lietuvių kalbos unikalumas ir autentiškumas, lietuviškos abėcėlės išskirtinumas vis dažniau patraukia mokslininkų žvilgsnius, tačiau, deja, ne pačių gimtakalbių, šnekančiųjų ar norinčių išmokti šią kalbą. Šiame straipsnyje trumpai pristatome, kaip atrodo rašytinė ir spausdintinė lietuvių abėcėlė, kokia jos kilmės istorija.

Lietuvių kalbos abėcėlės istorija

Nors lietuvių kalba laikytina viena iš archajiškiausių, tai yra per ilgą laiką mažai pakitusių ir itin gerai išsaugojusių savo autentiškumą, kalbų, jos abėcėlė mažai kuo skiriasi nuo daugumoje Europos šalių naudojamų raidžių. Kaip žinia, lietuvių abėcėlės pagrindas – lotyniški rašmenys. 1547 m. M. Mažvydo išleistoje pirmojoje lietuviškoje knygoje „Katekizmas“ pirmą kartą buvo oficialiai publikuota ir lietuvių abėcėlė. Tiesa, nuo minėtos datos ji kiek pasikeitė, o jos kitimui įtakos turėjo tokie kalbotyrininkai, kaip Danielius Kleinas, Vincas Kudirka, kurio dėka 1890 m. „Statrašos ramščiuoe“ užfiksuota gan artima dabartinės abėcėlės forma (skiriasi tuo, kad joje dingsta kietoji l – ł, ir dar vis nėra ū),  o už dabartinę lietuviškąją ū, turime dėkoti Jonui Jablonskiui, kuris 1893 m. tuo metu itin populiariame leidinyje „Varpas“ ją pasiūlė įtrakti.

Lietuvių abėcėlė

Dabartinė Lietuvių kalba, kaip ir lietuviška abėcėlė, valstybine buvo pripažinta dar 1922 m., tai yra 3 metais vėliau, nei pačios valstybės susikūrimas. Švęsdami valstybinės lietuvių kalbos šimtmetį lentelėje primename, kaip atrodo iš 32 raidžių sudarytas lietuviškas alfabetas, kaip tariamos ir kaip vadinamos jame esančios raidės.

Lietuvių kalbos balsės, priebalsės, dvibalsiai, dvigarsiai ir dviraidžiai

Lietuvių abėcėlės raidės pagal tarimo būdą yra skirstomos į balses ir priebalses. Balsės gali būti tariamos laisvai neribotą laiką (a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū), o priebalsių tęsti neįmanoma (visos likusios abėcėlės raidės). Lietuviška abėcėlė unikali tuo, kad joje esantys balsiai sudaro dvibalsius, o balsis ir priebalsis – dvigarsius. Dvibalsiais laikytini 6 garsų junginiai: ai, au, ei, ie, ui, uo. Dvigarsių yra kur kas daugiau: al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Šie garsų junginiai dvibalsiais ir dvigarsiais laikytini tik tuomet, kai yra tame pačiame žodžio skiemenyje. Dar viena ne visoms kalboms įprasta atskirtis – dviraidžiai. Tai yra dviejų raidžių junginiai, kurie sudaro vieną garsą. Mūsų kalboje jie tėra 3: dz, dž, ch.

Rašytinės ir spausdintinės lietuvių kalbos raidės

Aptarę ir susipažinę kaip atrodo spausdintinės raidės, trumpai pakalbėkime apie lietuvių abėcėlės rašytines raides. Iš tiesų, rašytinės lietuvių abėcėlės raidės ne daug kuo skiriasi nuo kitų lotyniškąjį raidyną vartojančių kalbų. Gal kiek specifiškesne galėtume laikyti raidžių E ir H rašybą. Pastebėtina, kad lietuvių abėcėlės rašytinės raidės turi išraiškingas kilpeles.

Iš taupumo gimusi analogų pasaulyje neturinti lietuviška raidė

Išskirtinėmis raidėmis lietuvių abėcėlėje galėtume laikyti visas 9 raides, turinčias diakritinius ženklus, tai yra varneles, nosines ar taškelį, kaip ė. Deja, džiaugtis dar nereikėtų, mat dalis jų yra tiesiog pasiskolintos arba sukonstruotos žvelgiant į kitų tautų abėcėlių pavyzdžius. Štai, paukščiukus (č, ž, š) pasiskolinome iš čekų, o nosines ą ir ę – iš kaimynų lenkų. Na, o likusios į, ų, ū ir ė – tikras džiaugsmas laukiantiems smagios istorijos. Raidės į ir ų, kaip jau galite nuspėti, buvo inspiruotos lenkiškojo pavyzdžio. Ilgą laiką lietuvių tauta turėjo specifiškai per nosį tariamų garsų, panašių į šiandieninius garsų junginius an, en, in, un. Laikui bėgant garsai po truputį kito an evoliucionavosi į lig šiol mūsų vartojamą ą, en į ę, un į ų, o in – į. Mikalojus Daukša pastebėjo problemą – garsas vienas, tačiau raidės dvi, ir dar – artimos lenkiškiesiems variantas, tad savo „Postilėje“ ėmė ir pabandė vietoj šių neaiškių garsų rašyti a, e, i ir u nosines. Laikui bėgant nosinis šių garsų tarimas pranyko, tačiau jas žyminčios raidės iki šiol tebėra lietuviškoje abėcėlėje. Unikali ir J. Jablonskio pasiūlyta ū. Nors ji mūsų abėcėlėje atsirado tik 19 a. pabaigoje, pasaulyje ji egzistavo ir anksčiau. Minėtas kalbininkas ieškojo būdo, kaip nepridedant nosinės parodyti u ilgumą. Pastebėjęs, kad ne tik kaimynai latviai, bet ir lotynai, transliteruodami kitų kalbų tekstus, raidžių ilgumui žymėti naudoja brūkšnelius viršuje, pasiūlė būtent tokį variantą.

Įdomiausia ir didžiausią šypsnį kelianti vienintelės ir unikalios lietuviškosios ė istorija. Nors ši raidė pirmą kartą D. Kleino gramatikoje paminėta dar 1653 m., kol pateko į oficialią lietuvių kalbos abėcėlę praėjo nemažai laiko. Lietuviai, pradėję naudoti spausdinimo mašinėlės, nenuostabu, jose pasigedo tik jų naudojamos ė. Ilgą laiką vietoj šios raidės buvo spausdinama alternatyva – e su brūkšneliu viršuje. Deja, bet toks sprendimas lietuvių kalbos mylėtojų netenkino. Čikagos spaustuvėse dirbęs lietuvis Clemente Dedele nusprendė išspręsti šią problemą ir įvairioms liejykloms išsiuntė laiškus, kuriuose buvo prašoma išlieti šią unikalią raidę. Dauguma leidyklų nepatikėjo C. Dedelio laiškais ir norą lieti naują raidę palaikė avantiūra. Galiausiai, pagaliau gamintojus įtikinės analogų neturinčios raidės tikrumu, jis pasiekė savo. Be to, spausdinimo mašinėlių gamintojai apskaičiavę sunaudojamų medžiagų kiekius paskelbė, kad ė raidės liejinys bus net pigesnis. Lietuviams pasisekė – ne tik iškovojo lietuviškosios raidės egzistavimą, bet ir už tai sumokėjo kur kas mažiau.

Kaip jau, ko gero, pastebėjote, Lietuvių kalba nėra sustabarėjusi. Ji nuolat kinta – atsižvelgiant į vartoseną ir pasaulyje vykstančius įvykius mūsų kalboje vis randasi naujos sąvokos, leidžiančios plačiau ir išsamiau apibrėžti vieną ar kitą reikšmę, o mažai vartotini ar nebevartotini žodžiai paprasčiausiai keičiami labiau paplitusiais. Tad net ir lietuvių kalbos specialistams yra labai svarbu tikrinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos skelbiamus pakitimus ir atnaujinimus. Be to, jei nesate tikri dėl sąvokų taisyklingumo ir vartosenos, visada tai galite pasitikrinti oficialiame Lietuvių kalbos komisijos konsultacijų banke. Lietuvių kalbos kursai – dar vienas puikus būdas artimiau susipažinti su lietuvių kalba ne tik užsieniečiams, bet ir patiems tautiečiams.